Iš pirmų lūpų - savanoriauti niekada nevėlu

Diane savanorystės istorija

11/13/2026

Noriu papasakoti viską apie savo savanorystę Lietuvoje: kas, kur, kada ir su kuo vyko, kodėl čia atsidūriau, taip pat – kas buvo prieš išvykstant ir kas nutiko po to. Apie viską papasakosiu skaičiais ir jausmais, nes būtent taip sukasi mano mintys. Smagaus skaitymo!

Ar planavau vykti į Lietuvą? Ne! Norėjau keliauti kur nors į pietus – į Ispaniją, Portugaliją ar Italiją. Ar džiaugiuosi, kad galiausiai išvykau į Vilnių? Šimtą kartų taip!

Tačiau norint suprasti, kaip pasirinkau savo savanorystės projektą, reikia grįžti keliais žingsniais atgal. Baigusi studijas, kaip ir dera jaunai inžinierei, įsidarbinau projektavimo biure, o vėliau – technologe gamykloje. Po penkerių metų darbo šioje srityje buvau sutaupiusi pakankamai pinigų, kad galėčiau, pavyzdžiui, pasiimti paskolą nedideliam nuosavam namui. 2025 metų pradžioje buvau 30-ties.

Visi mano tikslai pamažu pildėsi. Netgi nusipirkau „Patagonia“ striukę (ir ji tikrai to verta). Bet ar pildėsi mano svajonės? Tikrai ne. Visada svajojau pasiekti savo tikslus, būti finansiškai saugi ir ištrūkti iš gyvenimo nuo algos iki algos. Tiesą sakant, ilgą laiką net negalėjau sau leisti svajoti apie ką nors daugiau. Iki šios akimirkos. Taigi nustojau nerimauti dėl to, ką turėčiau daryti, ir pradėjau savęs klausti, ko iš tikrųjų NORIU!

Nors man patiko mano darbas, gyvenimas juk nėra vien darbas. Kaip ir ne vien tradicinė gyvenimo schema: mokykla, darbas, namas, medis, vaikas ir t. t.

Taigi, kas toliau?

Pardaviau visus baldus, susikroviau savo gyvenimą į dėžes ir išdalijau jas draugams, kad šie palaikytų savo palėpėse ir garažuose. Surengiau du atsisveikinimo vakarėlius – vieną darbovietėje, kitą draugams. Tada pasiėmiau du didelius lagaminus ir išvykau kitur.

Pirmiausia į Graikiją išvykau per WWOOF (angl. Worldwide Opportunities on Organic Farms) programą. Patirtis buvo nebloga. Tačiau po trijų mėnesių ir dviejų ūkių supratau, kad noriu ilgalaikio sprendimo. Norėjau pabandyti kur nors pagyventi bent metus.

Prisiminiau savo draugę Luciją, kuri savanoriavo Atėnuose. Ji papasakojo, kas yra Europos solidarumo korpusas (ESK) ir kas yra siunčiančioji organizacija. Taip pradėjau ieškoti savanorystės galimybės ir sau. Po patirties ūkiuose, kur kasdien bendravau su gyvūnais, norėjau rasti kažką panašaus. Man atrodo, kad būtent mano brangioji Lucija atsiuntė man nuorodą į šunų ir kačių prieglaudą Vilniuje.

Turėjau net „Google“ paieškoti, kur yra Vilnius. Kelionė į šiaurės rytus iš pradžių tikrai nebuvo mano planuose. Tačiau darbas prieglaudoje atrodė kaip vaikystės svajonės išsipildymas. Esu labai dėkinga, kad prieglaudos žmonės pasirinko mane. Liepos viduryje mano lėktuvas nusileido Baltijos šalyse, kurios artimiausius 10,5 mėnesio tapo mano laikinais namais. 

Darbas su gyvomis būtybėmis, mano akimis, buvo ir tebėra daug atsakingesnis už bet kokį ankstesnį darbą. Galite padėti arba pakenkti, o kiekviena klaida turi pasekmių ne tik jums, bet ir gyvūnui, kuriuo rūpinatės.

Taip pat atsidūriau visiškai kitokioje finansinėje padėtyje – tarsi būčiau grįžusi į studijų laikus. Prireikė šiek tiek laiko, kol prie to vėl pripratau.

Darbas buvo fiziškai sunkus, bet labai, labai prasmingas. Tiek daug meilės, tiek daug šypsenų, bučinių ir glamonių! Prieglaudoje susipina skirtingi žmonių ir gyvūnų likimai. Neįmanoma visada greitai priimti sprendimų. Kartais neįmanoma iš karto įsijausti, suprasti ar žinoti visko. Gyvūnai dažnai ateina su praeities traumomis, apie kurias mes labai mažai žinome arba apskritai nieko nežinome. Tačiau kiekvienam jų reikia meilės ir kantrybės. Ir tai buvo mano misija. Na, kartu su visais valymo darbais.

Savanorių priėmimas prieglaudoje jau buvo tapęs tradicija. Darbo tvarka buvo aiški ir sąžininga, o žmonės – malonūs ir paslaugūs. Gana uždaroje ir santūrioje Lietuvoje prieglauda, pilna žmonių ir gyvūnų, man tapo draugiška sala. Žinoma, ne viskas buvo tobula ir lengva. Bet ar kuri nors ilgalaikė patirtis galėtų tokia būti?

Per 10,5 mėnesio prieglaudoje apsigyveno 50 šunų, maždaug tris kartus daugiau kačių, kelios banguotosios papūgėlės, jūrų kiaulytės, vienas triušis ir vienas balandis. Tai buvo emocijų kupina atvykimų, naujų namų paieškų, kelių sugrįžimų ir išėjimų per vaivorykštės tiltą virtinė. Ir daugybė ašarų – tiek džiaugsmo, tiek liūdesio.

Ar žinote tą jausmą, kai penktadienio vakarą mieliau liekate darbe? Aš žinau. Ši vieta gydo sielą.

Ir tuo viskas baigiasi. Atsisveikinti buvo neįmanoma, todėl išvykdama palikau dalelę savo širdies Lietuvoje. Tačiau mainais gavau tūkstantį kartų daugiau.

Nenorėjau grįžti į „normalų gyvenimą“ Čekijoje, todėl ir negrįžau. Per ateinančius aštuonis mėnesius manęs laukia trys kryptys – Prancūzija, Kroatija ir Graikija.

Pasinaudokite savo metų pertrauka. Ženkite į nežinomybę.

Niekada nevėlu. Ir viskas bus gerai.

soc.veiksmas@gmail.com

+370 6 70 255 76

P. Žadeikos g. 26A, 06321, Vilnius, Lietuva

REKVIZITAI

Viešoji įstaiga "Socialinis veiksmas"

Įmonės kodas: 300078685

Adresas: Šeškinės g. 65, LT-07163 Vilnius

Sąskaita: LT647044060004654655 (AB SEB)